#29 PUIKIOJI KLAIDA
Architektūra Valdo Ozarinsko žvilgsniu
Kuo pokalbis įkvepiantis?
2018 m. Šiuolaikinio meno centras organizavo retrospektyvinę ilgus metus čia dirbusio architekto bei menininko Valdo Ozarinsko (1961–2014) parodą, kurios svarbiausiaja tema tapo klausimas – ar Ozarinskas išties buvo architektas be architektūros? Praeito amžiaus pabaigoje griausmingai ir atkakliai griovęs savo ryšius su tuometine Lietuvos architektūros nomenklatūra, Ozarinskas tapo aktyviu besikuriančios tarpdisciplinio meno scenos dalyviu ir stipriai diktavo tai, kaip ilgą laiką Lietuvoje matėme šiuolaikinį meną. Galiausiai, tiesa, ir meno pasaulis jam pasirodė besąs nepakankamai – o gal per daug? – utopiškas, ir įspūdingais poetinias gestais nuo jo atsiskyręs Ozarinskas toliau atkakliai skriejo atskira savo orbita. Ši paskaita – tai bandymas rekonstruoti kūrybinę jo trajektoriją, apimančią pastatų, interjero ir baldų projektus, parodų ekspozicijas, meno akcijas, instaliacijas, konceptualias mados kolekcijas bei pažymėtą radikaliais estiniais gestais ir, dažnai, pasipriešinimo retorika. Už griežtos, keistos, genialumu ir unikaliu humoru stebinančios estetikos bei šilto ir iškalbingo, bet viešumos nemėgstančio kūrėjo atminimo randame architektą, kuriam be galo rūpėjo architektūra ir su kuria jis išties niekuomet nebuvo pasiruošęs atsisveikinti.
2022
Pašnekovas
Virginija Januškevičiūtė
Kuo pašnekovas išskirtinis?
Virginija Januškevičiūtė – Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kuratorė ir patarėja, menotyrininkė, Tarptautinės meno kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos narė. Su šios paskaitos tema susijęs jos straipsnis „Nesėkmės. Juodasis Valdo Ozarinsko periodas“ pasirodė žurnale „Nemunas“ 2021 m. spalį; ji kuravo ir parodą „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2018) bei galerijoje „Kolektiv 318“ Cité Radieuse komplekse Marselyje (2020).
Rekomenduoja skaityti
About a Mountain
John D'Agatha
Kodėl verta skaityti?
Jungtinės Amerikos Valstijos vysto projektą, kuris turėtų išspręsti klausimą, kaip ateityje bus saugomos šios šalies branduolinės energetikos atliekos: jas ketinama saugoti milžiniškame dirbtiniame kalne dykumoje netoli Las Vegaso. Ar tai geras sprendimas? Ar jis realus? Kaip iki jo prieita? Johno D’Agatha “About a Mountain” — tai ‘non fiction’ žanro knyga, kuri skaitosi lyg puikus romanas, o kai kurie literatūros kritikai vadina ją ir performansu ar įspūdingu spektakliu. Ji įtraukia skaitytoją į žurnalisto tyrimą, kuriame minėti klausimai netrukus veda prie kitų — apie ateičiai kuriamą infrastruktūrą, tai, kaip cirkuliuoja žinios ir kaip veikia kalba, apie atsakomybės trapumą ir, tarsi savaime, apie žmonijos ateitį.
Knygą rekomenduoju kontekste, susijusiame su Ignalinoje augusio Valdo Ozarinsko kūryba. Šiam menininkui ir architektui nebuvo svetimos ne tik didžiosios infrastruktūros temos, bet ir gebėjimas kalbėti poezijos kalba bei toleruoti, o kartais ir užduoti, neatsakomus klausimus.
