#20 POST-ARCHITEKTŪRA
Saugant postmodernizmo architektūrą – tarp vertės ir autentiškumo
Kuo pokalbis įkvepiantis?
Paradoksalu, kad daugumą postmodernistinių pastatų, dažniausiai pastatytų tarp 1960-90 metų Europoje ir visame pasaulyje, kažkada smerktų kaip netikusių, pigių, efemeriškų, dirbtinių, neskoningų ar net nesąžiningų, – dabar jau būtina restauruoti. Ši situacija lemia viešojoje erdvėje gausėjančius debatus dėl postmodernizmo architektūros vertės ir apsaugos. Tuomet, kai pokarinės modernistinės šiuolaikinės architektūros išsaugojimas yra jau pakankamai gerai įtvirtintas nacionalinio ir tarptautinio lygmens dokumentais, postmodernistiniai pastatai, kraštovaizdžio kūriniai ir interjerai dėl savo “nepakankamo” amžiaus tik neseniai tapo tinkamais kandidatais apsaugai. Paskaitoje bus aptariami postmodernizmo pastatų saugojimas ir griovimas, paliečiant jų vertės ir autentiškumo klausimus.
2017
Pašnekovas
Léa-Catherine Szacka
Kuo pašnekovas išskirtinis?
Lea-Catherine Szacka turi architektūros istorijos ir teorijos daktaro laipsnį (Bartlett School of Architecture, 2011), šiuo metu – Oslo Architektūros ir dizaino mokyklos (AHO) docentė. Jos interesų sritys – architektūros parodų istorija ir teorija, postmodernizmo architektūros ir postmodernizmo bendrai istorija. Neseniai ji išleido knygą „Eksponuojant postmodernybę – 1980 m. Venecijos architektūros bienalė“ (Marsilio, 2016). 2014 metais ji pristatė tyrimą „Effimero, arba postmodernus Italijos būvis“ 14-oje Venecijos architektūros bienalėje.
Rekomenduoja skaityti
EXHIBITING THE POSTMODERN - THE 1980 VENICE ARCHITECTURE BIENNALE
Lea-Catherine Szacka
Kodėl verta skaityti?
Knyga nagrinėja Venecijos bienalės pirmosios tarptautinės architektūros parodos „Praeities dalyvavimas“ (The Presence of the Past) 1980 metais ištakas ir svarbą. Žvelgiant į institucinius pokyčius, eksponavimo technikas, parodų erdves, moderniosios ir postmoderniosios architektūros gynėjų diskursus bei kontroversijas, knygoje pasakojama apie architektūros parodos kaip kultūros manifestacijos „žanro“ evoliuciją. Knygoje taip pat atskleidžiama, kaip 1980 m. Venecijos architektūros bienalė ženklino kintantį meno ir architektūros santykį bei vėlesnę architektūrinės produkcijos kaip savarankiško įvykio transformaciją.
