#14 KOKS MIESTAS?
Atminties karai mieste: utopijos, eutopijos ir distopijos
Kuo pokalbis įkvepiantis?
Žodis UTOPIJA visuotinai vartojamas žmogiškosios kvailybės arba vilties kraštutinėms formoms nusakyti – tuščioms tobulumo svajonėms apie Niekada-Neatrasimą-Žemę arba racionalioms pastangoms perkurti žmogaus aplinką bei institucijas ir netgi savo klaidoms pasmerktą prigimtį, idant būtų praturtintos bendro gyvenimo galimybės. Seras Tomas More’as, nukalęs šį žodį, suvokė abi implikacijas. Tam, kad kiti jų neliktų nepastebėję, jis išplėtojo šį paradoksą ketureilyje, kuris, deja, kartais būdavo išmetamas iš jo Utopijos vertimų į anglų kalbą – knygos, kuri pagaliau davė vardą daug ankstesnėms pastangoms pavaizduoti idealias santvarkas. More’as buvo kalambūrininkas amžiuje, kada geriausi protai mėgavosi kalbos žaidimais ir kada ne visada išmintinga buvo pernelyg paprastai kalbėti. Šiame eilėraštuke jis paaiškino, jog utopija gali nurodyti arba į graikų kalbos žodį „eutopia“, kuris reiškia gerą vietą, arba į žodį „outopia“, reiškiantis niekur.
Lewisas Mumfordas,
Pasakojimas apie utopijas
Po XX amžiaus socialinių eksperimentų žmonijai dingo noras žavėtis utopijomis. Net teisingos ir geros visuomenės idėja neretai yra pajuokiama ir laikoma kažkuo iš utopinių fantazijų sferos. Tik kažkodėl pamirštama, kad utopija, mūsų pasaulyje išvaryta pro duris, sugrįžo pro langą. Įvyko jos privatizacija – šiandien mes svajojame ne apie gerą visuomenę ar bendruomenę, o apie gerą savo pačių gyvenimą ir individualią sėkmę. Bet kur lieka miestas? Juk jis yra tikroji utopijų jų vedinių – eutopijų ir distopijų – erdvė. Paradoksalu, bet miestas iš simbolinio mąstymo erdvės, estetinio miesto kūno ir kultūros atminties gyvojo lauko šiandien virsta atminties karų vieta. Sykiu ir segmentacijos bei atomizacijos vieta. Mieste mes stebime ateities žmonijos integracijos ir dezintegracijos ženklus. Ar dar gyvas miestas-svajonė? Gal socialinė ir kultūrinė svajonė nusikėlė tik į mažuosius miestelius, kurie mielai tampa nebe juos anksčiau ar vėliau inkorporuojančio didmiesčio dalimi, o organizuota atmintimi ir jos salelėmis – knygų mugėmis, festivaliais ir kultūros alternatyvų paieškos vieta?
Apie tai, sykiu ir apie miestus-knygas, arba naujuosius ir mažuosius bibliopolius, bus kalbama Leonido Donskio viešoje paskaitoje Atminties karai mieste: utopijos, eutopijos ir distopijos.
Pokalbis vyks 2014 m. gruodžio 17 dieną, Nacionalinėje Dailės Galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje.
Pokalbio pradžia 20:00. Renginys nemokamas.
2014
Pašnekovas
Leonidas Donskis
Kuo pašnekovas išskirtinis?
Filosofas, idėjų istorikas, visuomenės veikėjas ir akademikas Leonidas Donskis šiuo metu yra ISM vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius. L. Donskio tyrimai ir publikacijos apima, bet neapsiriboja, civilizacijų analize, politinių idėjų istorija ir kultūros filosofija. Jo straipsnius ir interviu galima aptikti lietuviškoje architektūros periodikoje (žurnale „Archiforma“). L. Donskis dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Vengrijos ir, žinoma, Lietuvos universitetuose ir tyrimų centruose. Nuo 1997 m. dėsto Helsinkio universitete, o nuo 2007 m. – Bolonijos universitete ir „Corvinus“ universitete Budapešte.
Rekomenduoja skaityti
MAŽOJI EUROPA: ESTETO ŽEMĖLAPIS
Leonidas Donskis
Kodėl verta skaityti?
Ši knyga skaitytojui atveria įspūdingą mažųjų istorinių Europos miestų kultūrinę panoramą. Čia siekiama pabrėžti „europinės kultūros faktą, jog kultūra skleidėsi galios ir tikėjimo tarpusavio įtampoje, bet niekada nei viena, nei kita tiesiogiai kultūros nekūrė ir neformavo. Giliausiuose Europos kultūros kloduose visada yra kažko, ko niekada nepaaiškins jokia teorija, ką kultūros filosofai laikė paslaptinga kultūros substancija ar net siela – tokie kultūros morfologijos teoretikai kaip Oswaldas Spengleris ir Egonas Friedellis netikėjo, jog kultūrai įmanoma taikyti pažangos ar racionalaus ir tikslingo vystymosi kriterijus“. Į šią chrestomatinio pobūdžio knygą, iliustruotą garsiausių menininkų kūriniais, pateko toli gražu ne visi minėtini miestai, nes ji daugiau „kelionių, pasaulio ir savęs ieškojimo istorija“, „estetinė autobiografija ir dalis labai realaus gyvenimo, užsimaskavusi kaip pasakojimas apie Europą“.
